Šioje operoje viskas maišoma: ieškojimas ir vaikų medis, senovės simboliai ir mitai per psichoanalizės prizmę, nesąžiningas romanas ir masonų temos, subtilūs lyčių santykiai, saldžiai skambantys Mozarto chorai, kurių dar šiek tiek daugiau - ir visa salė dainuos, kaip roko koncerte, tereikia meilės. Įsimylėjėliai, norėdami susitikti, patiria baisius išbandymus, o susitikę išgyvena - jau kartu - ne mažiau baisūs. Visi geidžia visų, visi gelbsti visus, daugelis nori nužudyti vienas kitą ar save, bet galų gale visi mylės vienas kitą.
Vyriausiajam Maskvos architektui Sergejui Kuznecovui tai yra antrasis gamybos dizainerio darbas (pirmasis - atidaromasis „Helikon-Opera“spektaklis po 2015 m. Rekonstrukcijos). Jos bendraautorė Agnija Sterligova (9 planeta) jau turi teatro scenografijos patirties. Spaudos konferencijoje prieš „Fleitos“premjerą lapkričio 12 d. Pjesės autoriai pasidalijo įspūdžiais.
Pasak Sergejaus Kuznecovo, jis ir Agnija Sterligova atėjo ne tiek iš muzikos, kiek iš scenografinės tradicijos, žiūrėjo daug medžiagos, nenorėjo kartotis. „Tai šou, balansuojantis ties pop meno ir kičo riba, tačiau neperžengiantis tos ribos, šou, kuriame niekam nebus nuobodu. Mocartas būtų patenkintas, - reziumavo vyriausiasis architektas. - Tai yra konfliktas ir gravitacija vienas kito atžvilgiu apie vyrišką ir moterišką pasaulį, kuris rūpi mums visiems. Visi padarai gali save identifikuoti su kokia nors lytimi. Tie, kurie gali tai padaryti, jiems bus įdomu, o likusieji gali pagaliau pagalvoti ir nuspręsti. Manome, kad po spektaklio visi kartą ir visiems laikams nuspręs šiuo klausimu “.
Agnija Sterligova konkretizavo šią idėją: „Dialoge su režisieriumi Ilja Iljinu sugalvojome Lunaparko įvaizdį, panašų į tą, kuris buvo dvidešimtojo amžiaus pradžioje Niujorke Coney Island. Šį pasirinkimą įkvėpė ir popmuzikos pripučiami Aleksandros Sharovos kostiumai. Didelio masto besisukanti karuselė, kuri taip pat yra Išminties šventykla, tapo vyrų ir moterų pasaulio konfrontacijos fonu. O „Helikon-Opera“meno vadovas Dmitrijus Bertmanas pasakė svarbius žodžius apie architektūros vaidmenį. Jis sakė: „Mes daug metų draugavome su Sergejumi Kuznecovu, jis padarė ekspoziciją mūsų teatro atidarymui, o mes jau seniai norėjome pastatyti„ Fleitą “. Sergejus Kuznecovas visai nėra pareigūnas, jis yra antinstitucinis, tikras menininkas. Šiuolaikinis teatras yra simbolinis, imitacijos amžius baigėsi, dažytos užuolaidos nebeaktualios, šiandien architektai lipa į sceną, tai matome viso pasaulio teatruose “.
Nepaisant muzikologinio išsilavinimo, niekada negalėjau suprasti, bet net įsiminti „Stebuklingosios fleitos“siužetą ir koncentruotis tik į muziką. Kodėl vedlys Sarastro (turintis omenyje ugnies garbintoją Zaratustrą) sušaukia Egipto Izidą ir Ozirį? Atrodo, kad jie „iš skirtingų operų“. Libretas-masonas Šikanederis (jis taip pat yra pirmasis „Papageno“atlikėjas) užsimena apie masonų pamėgtas Egipto slaptas žinias, tačiau ką Persija turi su tuo daryti? Kodėl persų išminčius pagrobė princesę? Pasirodo, moko išminties ir visai ne tuoktis. Kodėl tada maurai leidžia ją saugoti, kuri organizuoja natūralų priekabiavimą (princesės ir pabaisos tema)?
Prieš veiksmo pradžią ant užuolaidos matome Sergejaus Kuznecovo akvarelę, kurioje pavaizduota karuselė, kuri taip pat atrodo kaip sietynas, kuri uvertiūros metu efektyviai pradeda rūkyti ar lašėti spalvomis. Tada pakyla uždanga ir mes atsiduriame Luna parke, ir ten gali atsitikti kas tik nori: baisūs pavojai ir baisūs nuotykiai. Pirmojo veiksmo metu scenoje pastatyti kalneliai, kuriais palei traukinį traukiasi - ir tai pasirodė ne traukinys, o gyvatė, besivaikanti princo Tamino. Gyvatė jį beveik aplenkė, tačiau paskutinę akimirką jį išgelbėjo trys juodu ir raudonai pragariškos ponios - nakties karalienės fėjos.
Luna parke laukiame sąžiningų pasirodymų ir ieškojimų su testais, kuriuos būtina išlaikyti. Neatsitiktinai nakties karalienė šliaužia iš taurės spragėsių, o juodos gyvatės, ant kurių ji sėdi - nebaisios, pripučiamos - sumažina garsiosios, sunkiausios pasaulyje arijos patosą iš F trečioji oktava. (Beje, arija skambėjo puikiai, kaip ir Tamino tenoro dalis bei senelio-profesoriaus Sarastro bosas. Apskritai jie dainuoja, juokaudami susitvarko su Mozarto instrumentinėmis partijomis, nepatogu dainuoti, orkestras groja skoniu, be patekti į kitas epochas. Ausims - didžiulis malonumas. Bet mes ne apie tai).
„Stebuklingosios fleitos“scenografijos centre yra tam tikras pasaulio medis, kuris yra nudažytas skirtingomis spalvomis: jis liepsnoja ir spragsi, kai herojai eina per ugnį, tampa mėlyni ir gurgia eidami per vandenį, spindi auksu. Sarastro šventykla. (Skaičiau, kad tai yra karuselė, jau parašęs recenziją, tačiau asociacijos su Biblijos gėrio ir blogio pažinimo medžiu ją tik puošia, nes kalbama apie žmogaus prigimties gelmių pažinimą ir jų apšvietimą). Medžio forma ir metalinės konstrukcijos yra toks Šuchovo bokšto varpas, konstruktyvistinis varpas (o bėgdamas į priekį pasakysiu, kad tada aplink jį augs konstruktyvistiniai metaliniai varpai). Šis bokštas puikiai išlaiko kompoziciją, jis visada yra centre ir pagrindinis, jis padeda kurti choreografiją, sukasi ant apvalaus stilobato keisdamas dekoracijas. Kairėje scenos pusėje esantis žiniasklaidos ekranas komentuoja tai, kas vyksta.
Scenografijoje spalva vaidina didžiulį vaidmenį, sąveikaujant su ryškiu pripučiamu kostiumų popmenu. Spalvos yra simboliškos ir padeda išnarplioti sudėtingą istoriją. Įsimylėję vaikai - princas Tamino ir princesė Pamina - turi savo spalvas. Princesė yra rausva, o Tamino yra su mėlynu verslo kostiumu - žiūrovų alter ego - tik pabaigoje virsta plieniniu kariu. Skirtingai nuo įsimylėjusių vaikų, yra vyresnė karta - motina Night ir išminčius Sarastro, ji įkūnija tamsų moterišką principą (juoda spalva, juodos fėjos, gyvatės ir beždžionės), jis yra saulėtas, protingas vyriškas principas (auksiniai šarvai, auksiniai kariai ir auksinis megztinis su lureksu). Naktį ir Sarastro sieja sunkūs freudiški santykiai tarpusavyje ir su jaunąja karta. Jie ginčijasi dėl princesės, jis ją pavogė, kalytė motina pavydi savo dukros Sarastro (ar Sarastro jos dukrai?), Netgi nori jį nužudyti. Bet tada vyresnieji atsigriebė ir išskubėjo į kelionę su lagaminu, ne veltui Naktis ant pripučiamos rausvos gulbės dainuoja antrąją ariją, įsimylėjo, reikia pagalvoti (vėlgi, į galvą ateina Nabokovo vokiečių gulbės). Visa scenografija ir choreografija nuolat dirba su juodomis ir auksinėmis spalvomis, įskaitant minios scenų konstravimą. Sarastro kareiviai yra puikiai išspręsti auksinių vyrų, šarvuotų a la Žvaigždžių karų, pavidalu. Moterys taip pat tarnauja jam, bet ne juodai, o apšviestai, mėnulio šviesai, baltai skafandruose.
Jei spalvoms norime priskirti lyties simbolius, tai Papageno yra vienintelis iš visų herojų, nutapytų vaivorykštės spalvomis, kuriuose vyrauja purpurinė ir oranžinė spalvos. Jis yra labiausiai „pripučiamas“. Suprask, kaip nori. Ta pati vaivorykštė, iš sijono iš balionų, yra jo sužadėtinė Papagena. Apskritai, Papageno yra tipiškas tarnas iš nesąžiningo romano, koreliuoja su princu kaip Leporello su Donu Žuanu, Sancho Panso su Don Kichotu. Jis daug geria, daug meluoja, visko bijo, bet būtent jis išgelbėjo princesę nuo mauro. Mocartas paprastam teatrui parašė singspielą, vodevilą su muzikiniais numeriais ir pokalbio pastabomis. Garsiosios paukščių gaudytojos arijos tekstas gana purvinas, tačiau čia neskaitytas. Čia paukščių gaudytojas yra vaiko herojus ir tuo pačiu sukčius, sumažinantis pagrindinės princo ir princesės poros patosą. Mėgėjai turi išlaikyti ugnies, vandens ir žmogžudiškos tylos išbandymus. Blogiausia moteriai, kai vyras su ja nekalba (o Orfėjuje jis negalėjo į ją žiūrėti, atsimeni?), Ir ji nesupranta, kodėl. Ir gieda jaudinančią ariją, kad ji suplotų. Princesė ruošiasi nusižudyti, pakeldama virš jos kardą. Papageno iškart pasiūlo parodijuotą savižudybės versiją ir yra pakabintas ant baliono.
Paskutinėje scenoje, kur mėgėjai susivienijo, scenografai juos pastatė pompastiškiausioje vietoje - ant to paties medžio bokšto konstrukcijos viršaus, o įsimylėjėliai bučiavosi ant bokšto, užsimindami apie Holivudo filmo pabaigą..
O kokia ta stebuklingoji fleita padėjo išlaikyti visus testus? Manau, kad fleita yra menas, ji sušvelnina tiek baimę, tiek keisčiausius ir tamsiausius pradus, egzistuojančius suaugusiesiems ir net princesei (periodiškai ją kankinantis juodas jautis-mauras yra dar vienas aistros archetipas). Fleitos variantas yra Papageno varpai. Jie yra paprastesni, tačiau, nepaisant to, jei jie laiku „įjungiami“ir nukopijuojami žiniasklaidos ekrane, visi, net ir blogiukai, ima šokti į šokius apibendrinančią pabaigą, pašalinančią priešiškumą tarp herojų. Tai darydami varpai atrodo kaip Rubiko kubas - talismanas iš populiariausių filmų. Ir paskutinėje scenoje matome jų nekintančius: aplink „Šuchovo bokštą“išaugo konstruktyvistiniai metaliniai varpai. Tai buvo geležinio medžio „vaikai“.
Taip pat turiu pasakyti apie skaičių trys. Operos uvertiūroje yra trys akordai. Trys dangaus berniukai - balti debesys, iš kurių išsikiša nesąžiningos vaikų galvos, kai jos pasirodo, suformuoja gražius „baltus“paveikslus. Berniukai padeda princui. Jie yra priešingi trims išsigimusioms juodosioms nakties karalienės fėjoms. Ir laumės, beje, padėjo princui (jei pametėte siužeto siūlą, jos išgelbėjo jį nuo gyvačių traukinio). Kai nakties karalienė išvyko kartu su Sarastro, juodaodės moterys, demonstruodamos nuostabias mašinų galimybes, patenka į pragarą - dėl ko, stebisi? O gal karalienė išlaisvinta iš tamsių pradų? O gal tai tik paskutinės Mozarto „Don Žuano“scenos priminimas? Vis dėlto čia yra tam tikra lyčių diskriminacija. Kaip berniukai - tokie balti, kaip mergaitės - tokie juodi ir po velnių. Feministės būtų nelaimingos.
Kaip sakė Sergejus Kuznecovas, gražiausia „Stebuklingojoje fleitoje“yra jos dviprasmybė. Jis turi begalę interpretacijų, nes visa tai yra paremta pasakomis ir mitais, iniciacijomis ir archetipais, juokinga ir gili tuo pačiu metu, todėl „fleita“visada yra aktuali ir suteikia vietos fantazijai. Scenografija puikiai parodo visas šias simbolines ir mistines grindis ir pateikia žiūrovui lengvai įsisavinamą šou formą.
